Numarinti negalima pasigailėti

2009 October 10
by admin

Pastarosiomis dienomis spauda mirga straipsniais apie vienus gyvūnų globos namus. Nieko sensacinga, nieko nepaprasta – tik vizija neatitiko rezultato. Žadėti globos namai virto gyvūnų utilizavimo vieta. Visuomenė dar nesubrendo gailestingumui, o gydytojų aiskaudų likę vienetai – altruizmas nebemadingas. Tik veterinaras Vladas Pupienis lyg paskutinis mohikanas mena kitokius laikus.

Dabar ir Tada

Turbūt ne kartą teko susidurti su benamiais gyvūnais: gal pasigailėję alkanos katės, numetame jai kąsnį, likusi nuo pietų stalo, o gal spiriame prabėgančiam kiemsargiui į pasturgalį, kad nesipainiotų po kojomis. Šių nebylių žmonių negailestingumo įrodymų yra kiekviename kieme, ir jų skaičius tendencingai didėja. Ironiška, kad milžiniškos lėšos skiriamos ne šios problemos atsiradimo priežasčiai spręsti (skatinti visuomenės savimonę), o jos rezultatui – beglobiams gyvūnams naikinti. Taip atsiranda straipsniai apie apkandžiotus vaikus, pasiutligės židinius ir dvesiančius gyvūnus po langais.

Paprašytas pakomentuoti susidariusią situaciją veterinaras V. Pupienis prisiminė savo veiklą prieš dešimt metų: „Tada dirbau pirmininku gyvūnų globos draugijoje. Mes su psichologu A. Bagdonu,  profesoriumi K. V. Trainiu, E. Lekevičiumi sudarėme gyvūnų globos ir apsaugos įstatymą. Šiek tiek paramos sulaukėme iš Seimo, tačiau atsirado ir tokių, kurie mus kritikavo“. V. Pupienis tada planavo Šiaurės miestelyje įrengti tvenkinius paliegusioms gulbėms, pagal architekto sudarytą projektą pastatyti atskiras patalpas beglobėms katėms ir šunims. Tikrai ne tokias, už kurias dabar Vilniuje sumokėta nemažai pinigų. Planai buvo gražūs, tačiau „dabartinė situacija yra pasikeitusi: iš šių globos namų paėmę gyvūnėlius, žmonės ateina pas mane, kad juos pagydyčiau“.

Pasirodo, kad norint efektyviai dirbti, nereikia gauti paramos iš Europos sąjungos ar laukti kieno nors palikimo: „Ten dirbusi Z. Kastauskienė dirbo labai efektyviai ir įdomiai. Ji norėjo (dar nebuvo mikroschemų) surašyti raštu ir įvesti į kompiuterius, kas ir kiek gyvūnų laiko. Tada žetonai gal nebuvo tokie efektyvūs, bet tai buvo žvilgsnis į priekį“.

Ženklinimas ir kiti valkataujančių gyvūnų mažinimo ypatumai

Dabar šis procesas atliekamas organizuočiau: Vilniaus registravimo centras ir įvairios veterinarijos klinikos daro mikroschemas tiems, kurie nori išsivežti augintinį į užsienį. Principas paprastas: mikroschema įdedama  po oda tam tikroje vietoje, kur perbraukus skaitytuvu parodoma skaičių kombinacija, nurodanti šeimininko kodą. „ Gyvūnų registravimo centre ši paslauga atliekama nemokamai, o pas mus ji kainuoja (su pirmine apžiūra, dokumentų sutvarkymu) 80 litų“, – sako V. Pupienis.

Paklaustas, ar tokia praktika nepadėtų kovoti su valkataujančiais gyvūnais („nuskenavus“ paaiškėtų gyvūno savininkas), gydytojas pritarė tokiai minčiai: „Tai būtų labai puiku. Jei tik piliečiai sutiktų gyvūnus registruoti. Deja, mūsų visų mentalitetas ne toks jau išugdytas šiuo klausimu: pirma – tam reikia pinigų, antra – reikia rasti laiko gyvūnui atvežti“. Deja, privačių namų valdose dažniausiai tuo niekas neužsiima, todėl šunys ir toliau lakstys palaidi. „Dėl to plinta pasiutligė“, – sako veterinaras.

Neaišku, kas geriau: investuoti lėšas į gyvūnų žymėjimą ar į jų užmigdymą? „ Jei būtų kontrolė – būtų idealu. Kartu būtų suteikta pagalba ekologinei policijai ar apylinkės inspektoriui, nes pastarasis galėtų nustatyti valkataujančio gyvūno šeimininko tapatybę“.

Pasak V. Pupienio, gyventojams trūksta informacijos, o ir gavę jos jie neskuba aukoti savo laiko: „Juk gyvūnų registravimo centras ženklina nemokamai, todėl galimybė yra. Trūksta tik noro“.

Šunys irgi verkia

„Iš mirštančio šuns akių krinta ne ašaros, o žvaigždės…“ (S. Jeseninas) Paprašytas prisiminti kokį nors atvejį, kai būtų labai gailėjęsis kokio gyvūno, veterinaras atsakė, kad jam gaila visų gyvūnų, todėl jis niekada neatlieka eutanazijos. „Mano kolegos nelabai mane suprastų, nes aš negaliu savęs priversti tai padaryti, tačiau atmintyje labai įstrigo vienas nutikimas dar iš mano darbo gyvūnų globos namuose laikų: į elektros kėdę sunaikinti buvo atvestas dogas, kuris apsiverkė. Ašaros byrėjo taip, kaip būna verkiant. Galbūt daugelis pamanys, kad gydytojas ne taip kažką pamatė, tačiau tokių atvejų būna“.

V .Pupieniui atveža visokių gyvūnų: sulaužytais kaulais, suplėšytų, „tačiau geriausia tada, kai matai, kad galėsi jam padėti. Geriausias užmokestis tada, kai gauni teigiamą rezultatą“. Paklaustas, ką daro, kai pagelbėti jau neįmanoma, gydytojas atsakė, kad tada prireikia kolegos pagalbos – eutanazijai.

Zooparduotuvės ar rafinuoti kalėjimai

Ne kartą tenka apsilankyti įvairiose zooparduotuvėse, todėl puikiai žinau ten esančių gyvūnų laikymo sąlygas: sugrūsti po kelis į stiklinius akvariumus, kasdien po spiginančiomis lempomis ir varstomi smalsuolių žvilgsnių. Beveik realybės šou, tik prizas – laisvė. Pasak V. Pupienio, ten esančių gyvūnų būklę turėtų įvertinti Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba: „Kaip pašalietis dažnai matau, kad už stiklo gyvenantys gyvūnai gyvena gražiai, švariai, tačiau jaučia didelį psichologinį diskomfortą. Tuose narveliuose laikomi gyvūnai patiria didelį stresą, mat nuolatinis žmonių dėmesys vargina“.

Kokia tikimybė, kad iš gailesčio ar akimirkos susižavėjimo nupirkti gyvūnai po kažkiek laiko neatsiduria gatvėje? Juk kol kas pas mus atsakomybė už savo augintinį nejaučiama.

Šuo – draugas ar priešas?

Spaudoje vis pasirodo straipsnių apie šuns sudraskytus vaikus ar apkandžiotus suaugusiuosius. Gaila, kad nutylima, kaip benamiai gyvūnai kariami, šaudomi ar skandinami. O kur dar vaikų nukankinti augintiniai? Veislė nenusako šuns agresijos lygio, nebent išimtinai keliais atvejais, kai genuose įrašytas agresyvumas: „ Aš neišskirčiau veislinio šuns ir kiemsargio – abu gali pridaryti vienodų bėdų. Viskas priklauso nuo auklėjimo. Mano klientas turėjo pitbulį, kurį aš skiepydavau. Jam būdavo duota komanda „stovėt“, tad kol darydavau injekciją, jis ramiai stovėdavo. Matyt, jis buvo auklėtas tinkamai, ir jo genetinis palikimas yra tvirtas ir geras. Yra piliečių, kurie augina šunis pykčiui ir agresijai – jau auklėjimas netinkamas“, – sako V. Pupienis.

Apie gyvūnų „sužmoginimą“ jis taip pat turi savo nuomonę: drabužėlių, aksesuarų pirkimas – teigiamas dalykas. Kažkada lazda buvo perlenkta į kitą pusę, kai gyvūnus buvo bandoma supaprastinti, paversti stabaru, tačiau buvo įrodyta, kad jie turi atmintį, keršto jausmą ir tam tikro lygio emocijas.

Paklaustas apie antsnukių svarbą, veterinaras patikino, kad jie būtini pagal šunų vedžiojimo taisykles, tačiau žiemą kenkia gyvūno nosims, mat gali prišalti. Pasak jo, palaidi šunys beveik niekada nepuola, nes jie neturi ko ginti – agresyvūs tampa tik vedami už pavadėlio, nes jaučia atsakomybę už savo šeimininką.

Numarinti negalima pasigailėti

Kur dėsime kablelį? Tai galime atsakyti kiekvienas sau, kol nesulaukiame tvirto, išsamaus atsakymo iš tų, kuriems jį duoti priklauso. Kol kas renkamės „ne mano daržas – ne mano pupos“ taktiką. Kol neatsirado lietuviškų brigitų bardo, tenka pasitenkinti savadarbėmis dujų kameromis ar tvenkinių akivarais.

Straipsnis parašytas Alfa.lt

Comments are closed.